Sapnas yra psichologinis fenomenas, kuri atlieka daug funkcijų, jų svarbiausia – padėti žmogui ilsėtis po patirtų stiprių išgyvenimų. Sapnas taip pat yra pasąmonės žinia perduodama sąmoningajam žmogaus Ego. Tai savotiškas laiškas, šifruotas pranešimas. Dar graikai suprato, kad dažnai mes sapnuojame savo aistras: didžiausius troškimus ir baimes. Enupnia sapnams daro didelę įtaką kasdieniai žmogaus gyvenimo įvykiai. Ištroškęs žmogus sapnuoja kad geria, persivalgęs – kad vemia arba dūsta. Bijantis užpuolimo – sapnuos kad jį jau supa priešai. Įsimylėjęs – sapnuoja, kad mylimasis yra šalia, nekenčiantis, kad žudo tą, kurio nekenčia. Sunkumai kyla dėl to, kad pasąmonėje – nėra linijinės laiko struktūros, kaip sąmoningoje būsenoje. Pasąmonėje laikas teka įvairiom kryptim, šakojasi lyg medis ir mes galime sapnuoti seniai buvusius įvykius arba tai, apie ką svajojame ir ko laukiame. Pasąmonės kalba yra simbolių kalba, o simbolis labai skiriasi nuo ženklo, pirmiausia savo daugiaprasmiškumu. Simbolius formuoja ištisos žmonių kartos, tikėjimas, kultūra, kurioje išaugame.

Kiekvieno žmogaus sapne simboliai turi ir universalią ir konkrečią tam žmogui reikšmę. Iš tiesų sapnas turi tiesioginį simbolinį ryšį su žmogaus pasąmone. Tai yra labai keistas, daug diskusijų sukėlęs, tačiau dabar visuotinai pripažintas reiškinys. Froidas užsimena apie tai, jog gal būt simbolių kalba yra likučiai vienos, senosios kalbos, apie tai kalbama ir Biblijoje. Froido mokinys K.G. Jungas iškėlė kolektyvinės pasąmonės idėją – jog dalis kiekvieno mūsų pasąmonės priklauso bendrai žmonijos pasąmonei, giliausioje savo sielos dalyje mes visi esame kažkiek susiję. Iš mūsų visų kolektyvinės pasąmonės ir kyla archetipai, mitai ir simboliai, kurių atitikmenų galima rasti įvairiausių kultūrų mitologijoje. Todėl simbolizavimas gali vykti pačiam žmogui sąmoningai neprisimenant ar net nežinant simbolių prasmės.