Sapnavimas kaip procesas domina žmones jau tūkstančius metų. Visose senose kultūrose sapnams buvo suteikiama didžiulė religinė, maginė reikšmė. Buvo manoma, jog sapnų pagalba dievybės lanko žmones ir perduoda jiems svarbias žinias. Daug tokių pavyzdžių sutinkame įvairiuose mituose, pasakose, šventraščiuose, jų gausu Biblijos Senajame Testamente. Iš tų laikų mus pasiekia be galo daug sapnininkų – knygų bandančių tiesiogiai išversti sapnų simbolius ir sieti juos su realybe, nuspėti ateitį. Antikoje sugebėjimas aiškinti sapnus, suvokti jų pranašišką prasmę buvo laikomas atskiru talentu, jis turėjo būti atitinkamai lavinamas. Graikai pirmieji nuosekliai studijavo sapnus, paliko daug sapnų aiškinimų, atskirų veikalų, vadinamų – oneirokritikų. Jie pirmieji suprato, jog sapnuoti galima realius gyvenimo įvykius ir tokie sapnai buvo vadinami enupnia, jie rodo sielos pasirinktą kryptį ir susiję su realiais gyvenimo įvykiais. Visai kitokios rūšies sapnai yra – oneiroi, kurių metu žmogus sapnuoja savo sielos būseną. Šie sapnai duoda postūmį sielai augti ir gali keisti žmogaus likimą, turėti pranašišką galią ne tik žmogui, bet ir visai tautai. Sapnai buvo laikomi sudėtingais sielos kūriniais, ir juos privalu buvo mokėti ne tik suprasti, bet ir interpretuoti – atskleisti jų slaptą prasmę ir sąryšius. Graikai sapnavimą laikė kažkuo panašiu į – asmeninį orakulą – protingas žmogus turėjo sugebėti aiškinti savo sapnus ir jais naudotis savo gyvenimui pagerinti.

Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai rodo, jog visi žmonės sapnuoja, net jeigu to neatsimena. Sapnuoja taip pat ir aukštesnieji žinduoliai (šunys, katės, arkliai, beždžionės ir kt.). Žmogaus miegas susideda iš kelių stadijų, iš kurių pagrindinės kartojasi ciklais: gilaus miego fazė, kuomet visa gyvybinė kūno organų veikla yra užslopinama, taip pat ir smegenų aktyvumas, ir vadinamoji REM (Rapid Eye Movement) fazė, kurios metu suaktyvėja tam tikros smegenų sritys, neveiklios įprastoje, sąmoningo būdravimo būsenoje. Joje atsiranda REM – greiti užmerktų akių judesiai, taip pat gali atsirasti ir raumenų trūkčiojimas ir kt. Būtent šioje fazėje žmogus sapnuoja. Jei jį pažadintume, prisimintų kad sapnavo, net jeigu šiaip, pabudęs niekuomet savo sapnų neprisimena. Nakties metu keičiasi keli miego ciklai, paprastai mums reikia kokių 5-6, kad atsikėlę jaustumėmės žvalūs ir pailsėję.

Yra žinomas sapnavimo deprivacijos sindromas (Dreaming Deprivation Syndrome). Jis išsivysto, kuomet žmogui trukdoma sapnuoti, nors šiaip miegoti leidžiama. Pvz. prasidėjus REM miego fazei, žmogus iš karto pažadinamas. Po kelių dienų ar savaitės ima vystytis tam tikri psichikos sutrikimai: nerimas, įtampa, nuovargis, perdėtas dirglumas, irzlumas iki derealizacijos, depresonalizacijos ir kt. Tai rodo, jog sapnavimas yra labai svarbi ir būtina psichikos veikla, kuri padeda tvarkyti, rūšiuoti dienos patirtį ir su ja susigyventi. Yra net gi tokia teorija, jog sapnavimas – tai trečioji psichikos būsena, tarp gilaus miego ir būdravimo. Šiaip priimta galvoti, jog daugiau sapnuoja išsilavinę, jautresni, talentingesni ir kūrybingesni žmonės. Sapnavimui reikalinga simbolizacija – ši smegenų funkcija rodo dominuojančius antrinius, sudėtingesnius mąstymo procesus, kurie yra psichikos brandos požymis. Sapnavimas ir simbolizacija taip pat yra glaudžiai susiję su žmogaus sugebėjimu ilsėtis, atsipalaiduoti, svajoti, apskritai kūrybiškumu ir vidine psichikos laisve. Dažnai pradėjus lankyti psichoterapiją žmogus pradeda sapnuoti, nors iki tol gyvenime nesapnavo arba neprisiminė savo sapnų.